Šiaip neklausau kokias ten knygas rekomenduoja, nes dažniausiai būna tie populiarieji Coelho, Baricco, Beigbeider, kuriuos skaityti yra laiko gaišimas. Galbūt per griežtai išsireiškiau, tačiau tikrai skaityti ir žavėtis nematau prasmės, kur ten tas literatūrinis lobynas? Žinoma, kai lyginti neturi su kuo, tai atrodo super. Tai vat ir šiandien, ta panelė, kur pristato knygas, pristatė knygas paaugliams, tai suklusau, kas gi siūlioma, kokiomis knygomis siūlo formuoti asmenybę, pažinti literatūrą, kaip meną, kaip ugdo skonį. Na neatsimenu visų pasiūlymų, bet jie buvo visi buvo ganėtinai panašūs. Pirma knyga, apie du bičus paauglius ir lia lia, žodžiu apie bendraamžių gyvenimą, o antra vadinasi “Monstrų mokykla” ir ten mokosi vampyrai, zombiai ir etc. Spėju, kad nei vienas šiuos kūrinius parašęs autorius, švelniai tariant, Nobelio literatūros premijos nelaimės… “Bet kas jas perskaitys, tai tikrai laiko veltui neleidžia ” “Iš kišenės” ©

Bet apie ką aš čia? Apie ugdomą skonį, arba apie to skonio nebuvimą. Tai, jeigu nuo jauno amžiaus pradedi skaityti, tai ką siūlo pardavėjas ir per daug nieko neieškai, nėra kas užvestų ant kelio, tuomet liūdna. Na mokykla čia turėtų užimti nemažą vietą, tačiau mokykloje, toli gražu, ne viskas aprėpiama, priedo yra nemažai lietuvių autorių, kas neretai tiesiog vargina, kaip kažkas, kažką beganydamas šildė kojas karvės blyne.

Taigi, o ką skaityti? Aš sakyčiau skaityti reiktų klasiką, pilna informacijos internete, kas ta klasika – Dostojevskis, Bulgakovas, Hemingvėjus, Tvenas, Diuma, Balzakas, Konan Doilis ir etc. žodžiu pilna tų autorių ir bibliotekoj manau nebus sunku gauti, ne kaip tų populiariųjų ir nauda nepalyginamai didesnė. Na, o jei paviršutiniškai palyginus  tai ką siūlė “Labam ryte” ir kas būtų panašiom temom iš vertų perskaityti (must read), tai man į galvą pirma šauna Selindžerio (J.D.Salinger) “Rugiuose prie bedugnės” ir Bulgakovo (M. Булга́ков) “Meistras ir Margarita”.

Reikia skirti grūdus nuo pelų o gal ir nereikia, jei “Protų kovose” paklaus, kas pagr. veikėjas toje “Monstrų mokykloje”, tai ką tuomet daryt?

Toliau radau dar vieną atsakymą, tikinčio žmogaus, ne davatkos čia jau reiks citavimo : “Jūs rašote, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, ji veikia savarankiškai, tai ko kišate nosį į jos vidaus reikalus.” Aišku kišti nosies negalima, tačiau atvirkštinis variantas galimas, sms siuntinėti LR Seimo nariams galima. Toliau perlas: “Smerkiame visus, užsiimančius pedofilija ir homoseksualumu ne tik kunigus, bet ir visus, net valdžioje aukštus postus užimančius asmenis. Tai labai nepadoru ir bjauru.” Na aš ne violetinis, bet pedofiliją irgi smerkiu ir kas čia nepadoraus? dar vienas perliukas: “Jei jau esi teisus, tai nėra pagrindo slėptis po anonimo kauke. Darosi akivaizdu, kad su šiais skundais kreipėsi kunigai, patys nesilaikantys Bažnyčios kanonų – ištvirkėliai, pedofilai, homoseksualai ar kiti iškrypėliai, tik jie gali bijoti susidorojimo, nes jaučiasi esą to verti – jei būtų kunigai idealistai, nebijotų sakyti tiesą atvirai.” Pirma, tikrai gyvenime būna situacijų, kai negali atskleisti savo tapatybės, antra, kodėl čia autorei taip viskas akivaizdu man neaišku. Toliau aprašomi kryžiai mokyklose, kaip nieko blogo nedarantys dalykai, galbūt ir nedaro, bet ar tai ne bažnyčios kišimasis į pasaulietinį gyvenimą? Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui? Ir pabaiga aišku užmušant i- apie netikinčius paleistuvius. Šiame straipsnyje irgi nieko nebuvo atsakyta, nei vieno argumento, bet lrytas.lt jį patalpino. O skaitant apie bažnytinę teisę, bei “pagoniškąją” turiu tik vieną atsakymą – Romos Bažnyčia su visais savo nariais Lietuvoje, yra visos visuomenės dalis, o ne atvirkščiai.

Šiuos straipsniuose-atsakymuose, buvo užsiminta apie laikraščio tendencingumą religijos tema. Nežinau, gali būti, tikrai neskaitau visko, tačiau žinau, kad blogerio T. Vilucko straipsniai ten buvo spausdinami, tad gal ne viskas taip juoda, kaip nudažoma. Taip abejuose straipsniuose minimi anonimai, tačiau ten buvo žmonių pasisakiusių viešai, tai galima rasti čia.

Ir pabaigai, liko daug neatsakytų klausimų, kad ir anonimų užduotų, bet manau tikinčiai bendruomenei svarbių.

1. Ar tikrai dabar Romos Rotoje – Aukščiausiame bažnytiniame teisme – yra net kelios lietuvių kunigų iškeltos bylos prieš arkivyskupą S.Tamkevičių? Ir ar tai tikrai retenybė Vatikane?
2. Ar arkivyskupas savavališkai pažeidė kunigo nekaltumo prezumpciją Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekano P.Smilgio 2007 metais atveju?
3. Ar tikrai Vatikanas nustatė, kad tyrimas buvo atliekamas netinkamai.? Ir ar po mėnesio S.Tamkevičius iš Vatikano gavo nurodymą atšaukti baudžiamuosius dekretus ir teiginius, kad P.Smilgys kaltas?
4. Ar kunigas Vytautas Grigaravičius buvo areštuotas už netinkamus santykius su jaunu zakristijonu?
5. Ar tikrai Kauno soboro rektorius Tomas Karklys, mokydamasis seminarijoje, gyveno S.Tamkevičiaus bute? Ir tai draudžia Bažnyčios teisės kanonai?
6. Ar tikrai šiai dienai dar nėra išversta Kanonų teisė į lietuvių kalbą?
7. Ar Kanonų teisė griežtai įsako – joks vyskupo giminaitis iki ketvirto giminystės laipsnio negali dirbti ekonomo tarnyboje? Ir dar dirba arkivyskupo giminaitis?
8. Arkivyskupas S.Tamkevičius nusižengė Bažnyčios kanonų teisei, nes kreipėsi į civilinę teisėsaugą, užuot atlikęs bažnytinį tyrimą pagal Kanonų teisę, kunigo A. Bulotos atveju?

Ar bus atsakyta? Abejoju. Jei dar ir bus reakcijų, tai vėl labiau emocingų, neargumentuotų, “aš manau negalėtų” stiliaus.

Visada žaviuosi žmonėmis turinčiais idėjų, iniciatyviais,  ryžtingais, kurie sieka užsibrėžto tikslo ir nesidairo į šalis. Tokie žmonės dažniausiai tampa verslininkais, lyderiais ir labai gaila, kad tokių žmonių  labai mažai ateina dirbti į viešąjį sektorių.  Ir aš juos išskirčiau taip – vienam svarbu procesas, kitam tik rezultatas.

Taigi duosiu pavyzdį iš ne seno susirašinėjimo su jauna valstybės tarnautoja.  Aš jai perdaviau vieną savo darbą, tarkim daviau raktą, nuo buto, kuriame pinigai sudėti. Praėjo kažkiek laiko, žiūriu pinigai vis dar savo vietose, aš jos pabandžiau paklausti, kodėl tu jų neimi? Juk taip rodei iniciatyvą ir norėjai pradėti darbuotis. Atsakymas: visų pirma aš jai ne tas duris parodžiau, nors tuo labai abejoju, bet galimas daiktas, visi galime suklysti, tada pamokslas – taip elgtis negražu ir negalima, tačiau ji man ne motina ir TODĖL ji neturi man aiškintis. Suklysti, žinoma, negražu, bet ką padarysi visi kartais suklystam arba ji mąsto, kad aš tą padariau specialiai tada, kiltų klausimas o koks jo motyvas ir galbūt atsitokėjus paskambintų man ir perklaustų, o kurgi vis tik tos durys. Ir o, Eureka, būčiau pasakę tikrasias duris. Einam toliau, aš tau ne motina, todėl neturi man aiškintis, tai dabar sekant įdomiąja logika, man aiškintis privalo tik mano mama? Čia galbūt vienintelis žmogus, kuris apskritai, nei turi man aiškintis, nei pasiaiškinti.

Tada kita be prasmė frazė – yra kaip yra, kiekvienas mes savaip viską matom ir suprantam. Žodžiu, aš klausiu kodėl pinigai dar bute? O čia beletristika.

Taigi, truputį apimtas pykčio surašiau jai atsakymą, panašiai, ką parašiau čia. Ir sakau ar galiu paviešinti mūsų pokalbį, gaunu atsakymą, kad elgčiausi kaip tinkamas, bet ji to nenori (paviešinimo). Na tai tikros situacijos ir pavardės neskelbsiu. Dabar kas man iš šios situacijos primena tipinį biurokratizmą:

1. Valdininkas gauna užduotį, imasi jos spręsti ir mato sąlyga suformuluota klaidingai, galbūt kažkas suklydo rašydamas, korektūros klaida, arba yra neaiškumų, dviprasmybių, ką jis daro? Na aš dirbu privačiame sektoriuje, tai aš kol visko neišklausinėju, visų niuansų, kad nebūtų nesusipratimų, tol stengiuosi darbo nepradėti, dar klausiu ar tas tikrai reikalinga, nes galbūt praleisi keletą valandų, o neprireiks.  Ir darai. O tipinis biurokratas tą atideda ir nedaro visai, o kai viršininkas jo paklaus, kodėl nėra padaryta, atsakymas aiškus – blogai pavesta užduotis ir net papeikimo negali duoti nes teoriškai teisi.
2. Nėra ryšio tarp žodžių, nėra jokios loginės sekos.
3. Beprasmės sąvokos, posakiai, vietoj konkrečių sprendimų ir bandymo išeiti iš susidarusios padėties.

Taigi tiems iniciatyviems žmonėms patekus į tokią terpę, nieko nebelieka arba patiems kaip Kafkos Metamorfozėse virsti tais vabalais, arba bėgti nuo to, kuo toliau. Nors išimčių pasitaiko, bet tai ir tėra tik išimtys iš taisyklės.

http://mannytoys.co.uk/

Eilinį kartą Užkalnis sukalė provokuojantį tekstą, perskaičiau ir nieko, atrodo viskas paprasta. Mintis paprasta: dirbsi – turėsi, skaitysi žurnalą “Žmonės” – gyvensi kitų gyvenimus, pirksi loterijos bilietus ir tikėsi, kad pavyks papulti tarp tų išrinktųjų, bet….  Užtat kiek emocijų sukelia kai kuriems, pasijuokiau ir pagalvojau, kad tokių žmonių aš nepažįstu, arba nežinau, kad kas taip manytų, jog yra vergvaldžių išnaudojami. Na ir vaikiškas mano naivume, atsirado. Sėdžiu bare ir vienas pažįstamas sako perskaičiau straipsnį, taip nelabai klausiau, bet po to išgirdus esminių sąvokų – vergai, vergvaldžiai, sistema, pradėjau klausytis ir įsiterpiau į diskusiją, tai pasirodo, tas žmogelis viso straipsnio, net nesistengė perskaityti, užteko pirmos pastraipos ir pavadinimo, o kalbos, ir argumentų, porai valandų. Taigi: Aš 9 metus prasimokiau, baigiau 2 aukštuosius ir tu sakai (čia aš sakiau) man trūksta kompetencijos? Na tada klausiu, kas kaltas, kad pats kaip sakai ari kaip negras vergas, o atlyginimo atitinkančio negauni. Na čia ir pasiliejo kanalizacija, pirmiausia kalta sistema, nes doriems  sąžiningiems darbuotojams neleidžiama užsidirbti, po to aišku darbdavys, po to dar n aplinkybių ir ant pabaigos, gal ir aš truputį, bet taip pasakyta tik man perklausius, ar pats nieko dėtas savo gyvenime. Bandau klibinti, aišku argumento “sistema” nepaklibinsi, čia panašiai, kai bandoma spręsti kažkokią problemą, ir ateina gudrutis su nepaprasta idėja – reikia keisti žmonių, visuomenės požiūrį, tada man iškart per visą kūną perbėga žaibo iškrova ir norisi sakyt, eikit … Taigi sistemos galvoju neliesiu, sakau – tai eik lauk, kas tave ten laiko, jei su tavimi taip elgiasi darbovietėje. Tai, kad nėra kur, šaukia jis, gal emigruot ir taip kiek žmonių išvažiavo, žodžiu emocija, jokios logikos, nes tai liečia jį patį o su savimi pačiu būti elgtis ciniškiau sudėtinga, ką jau kalbėt apie savikritiką, aplinka kalta. Pabandžiau tuomet ramiau prieit iš kitos pusės, ką mano apie progresinius mokesčius ir ką galvoja, kad nuo 4k taikyti didesnį GPM, kaip siūlė socdemai, aišku jis visomis keturiomis už. Nes aš dirbu, o ką jis už mane sunkiau dirba? Na bandau kalbėti kuo paprasčiau, tarkim tu gauni 2500-3000 Lt “ant popieriaus”, o tavo kolega, vietoj to, kaip kad tu, nesėdi bare ir negeria alaus, o dabar dar dirba ir stengiasi uždirbti daugiau,  ir gauti virš 4k, tai ar teisinga iš jo pusės, kad jam valstybė atskaičiuoja daugiau ir kad “į rankas” gaunate panašiai tiek pat? Na kaip ir ne, tad kodėl tas žmogus, kuris neretai rizikuoja turėti viską arba nieko, kuris patiria didžiulę įtampą, kuriam sukrauta ant kupros n kvadratu atsakomybės turi gauti tiek pat? Arba kaip tu gali lyginti ar jis dirba daugiau ar mažiau?

Nežinau, ar aš pats esu toks labai savikritiškas ar čia kiti tokie atsipūtę? Galima iki nukritimo kaltinti kitus, aplinką, gimimo vietą, bet kol savęs nepaklausi, nepasižiūrėsi į save, tol nieko nebus. Jei nori išgyti, pirmiausia turi nustatyti ligą ir pradėti reabilitaciją man atrodo, aš jau pradėjau

http://michaelgreenwell.wordpress.com

Skubam, bėgam, lekiam, o kaip pasakytų mano vienas draugas – “nu ir kas” ™. Ir teisingai, kas iš to? Šiaip, jei atvirai, aš niekuomet neįžvelgiau problemos, na vartotojų visuomenė ir kas žmonės perka, vartoja daug ir visąlaik maniau, kad tai yra gerai, na gal ne kiek gerai, kiek what so ever, žiūrėjau neutraliai ir į pagrasimus sociologų (Jean Baudrillard, Karl Popper) žiūrėjau pro pirštus, tiesiog buvo neaktualu ir nesidomėjau. Buvau vartotojas visko kuo daugiau, ten pabūt, tą pamatyt, tą paragaut, visko visko ir kuo daugiau, susipažint, plėst akiratį, bendraut su visais. Taigi buvo pamiršta auksinė taisyklė, ne ta, kuri sako, kad kieno auksas to ir taisyklės o ta, kad kas per daug yra nesveika. Reikia atrast aukso vidurį – galima patinginiaut, bet ne būti tinginiu, galima pažiūrėt serialą House, bet come on, ne visus sezonus, galima dienų dienas sėdėti prie kompiuterio, bet … (įsirašykit patys), žodžiu daug ką galima, žiūrėdamas House, galbūt tapsi kažkiek šmaikštesnis, ciniškiškesnis, žodžiu matysi, kad gydytojas “kietas” ir galbūt kažką perimsi iš to herojaus, o gal išmoksi gydyti (naivoka), atrodytų yra pliusų, jei ne vienas, bet – o kokia alternatyva, ką galėtum padaryti vietoj to. Tai kaip atrast tą vidurkį? Arba kaip laiku susivokti, kad elgiesi neteisingai? Taigi prirašiau padrikai, bet mintis ta, kad mes nebežinom kam skirti laiką, o kam ne, kas yra svarbu, kas yra vertybės, o kas yra tik menkaverčiai vienadieniai niekai. Štai vienas, mano galva, pilietiškiausių žmonių Lietuvoje A. Račas rašo blogą, ten jis aprašo, diskutuoja, pykstasi, ir sako vardan ko? Taigi, per tuos dalykus, mes skriaudžiam savo artimiausius žmones, o per tai skriaudžiam save. Tie žodžiai, kaip šeima, atvirumas, nuoširdumas, altruizmas, gerumas prapuola. Mes šeimą bandome apibrėžti, pritaikyti rėmus, tačiau šeima, ne tai kas yra įstatymo raidėje, o tai kai žmonės būdami vieni su kitu jaučiasi laimingi…bankas neduos paskolos, valstybė nesuteiks paramos, siųskit juos toli abu. Atvirumas? Na su kuo tu paatvirausi, kai turi daug visko – draugų, pažįstamų, o to tikro nėra ir viskas. Išdalini save visur, bet kai supranti, kad tai tik tuštybė, pasirodo jau vėlu, traukinys nuvažiavo.

Na gerai, bet ne viskas taip liūdna, svarbu suprast, nors ir vėliau, bet suprast kas iš tikro yra svarbu ir tam skirti save, savo laiką. Turiu pavyzdį, kartas nuo karto važiuojam su draugais pasportuoti prie ežero, į gamtą. Tokia vieta yra prie Bijotės ežero, kur renkasi nemažai žmonių. Tai tarp žmonių tikrai atsiras durnelis/iai kurie iš savo automobilio būtinai užleis muziką ir visu garsu, atvažiuot į gamtą ir klausytis muzikos, štai apie ką aš kalbu! Paklausyt paukščių, medžių ošimo arba tiesiog pabūti tyloje, ramybėje pabėgus iš miesto triukšmo nereikia? Eikit po velnių, man reikia.

Prirašiau padrikai, bet mintis, man atrodo, aiški – gali nusipirkti marškinėlius arba gali dainuoti, rinktis reikia pačiam arba ieškoti kompromiso ir bandyti padaryti ir tai ir tai ir ieškot aukso vidurio.

Kodėl toks pavadinimas? Mano blogas, ką noriu tą rašau arba vienas yra priežastis kitas pasekmė, o jau kuris yra kuris, reikia rinktis patiems.

Šiandien be kita ko, buvo Olego gimimo diena ir jis prisipažino, kad daina “Aš mylėjau tave tau nežinant” gimė Šiauliuose, tai argi ne gražu? Koncerte buvo labai daug jaunų veidų, kas taipogi labai gražu. Viskas pas mus tvarkoj valstybėj, jei turime tokių jaunų žmonių, daugiau pozityvo! Viskas bus gerai.  Kaip dainoj “Mirtis”, jei mirtis padovanos 6 lentas, gali pasidaryti malūno sparną.

Sudainavo apie 25 dainas, o atrodo taip mažai, garsas ir vaizdas buvo superiniai. Dar prie to pačio pagalvojau nurašysiu vieną Beranžė eilėraštį, o tai internete neradau. Iš knygutės “Dainos”

Kūmutė

Pasiklauskite kaimyno:
Argi aš tokia plepi?
Juk visi aplinkui žino,
Kad aš baisiai nekalbi.
Neprabilsiu neprašyta, -
Mat nesu gabi šnekom,
Gal tik apie tą ar kitą
Užsiminsiu aš juokom.

Vakar Žanas ir Siuzana
Siautė dūko kaip maži…
Ir Siuzana kūlė Žaną
Puodu!.. Puodu, dievaži!
Kas tą mūšį aprašytų
Su jo smulkmenom skaudžiom?
Aš tik apie tą ar kitą
Užsiminsiu nejučiom.

O pas drūtą tetą Oną
Ryt pasiutęs balius bus.
Ji kažkokį jauną poną
Pasičiupo į nagus.
Gavo ji ne pirmą šitą, -
Pasakysiu pakuždom…
Aš tik apie tą ar kitą
Užsiminsiu negirdom.

Sako, aš gandus nešioju,
Sako, aš kalbu blogai…
Betgi aš neprasižioju
Per dienų dienas, draugai!
Neprabilsiu neprašyta, -
Mat nesu gabi šnekom,
Gal tik apie tą ar kitą
Užsiminsiu prabėgom…

Na ar nepažįstat kokių kūmučių?

Ok, o ką žadėti? Jei mane išrinksit, tai Berankis taps pirma pasaulio rakete, futbolo klubas Šiaulių “Šiauliai” per ateinančius 3 metus žais UEFA čempionų lygos finale (kad laimės ir man jau per drąsu ). Na aišku amžinos temos – šildymas bus nemokamas, pastatytos požeminės perėjos ir stovėjimo aikštelės ir etc. O į visus kitus klausimus, galiu atsakyti – stengsiuos, sieksiu, inicijuosiu, skatinsiu, mylėsiu žmogų, darysiu viską kas mano jėgoms. Pajuokavom, gaila, kad yra žmonių, kas tai supranta rimtai.

Čia mūsų skyriaus programa.  Manau keletas yra esminių momentų, pirma tai jau yra vykdomi arba planuojami vykdyti investiciniai projektai, kurie buvo išvardinti VŽ, bei Šiaulių miesto strateginis ir bendrasis planai. Ten surašyta, kas bus vykdoma, tai aš ir nesikartosiu.  Mano pasiūlymai:

• Vaizdo kamerų įrengimas viešosiose vietose.  Saugumas labai svarbus, tad kodėl neimti pavyzdžio iš to pačio Londono. Šiaip aš esu už tai, kad būtų įrengta kuo daugiau.
• Bevielio interneto įvedimas viešosiose vietose. Visuose parkuose, esančiuose pietiniame rajone.
• Naudoti atvirą kodą (nemokama programinė įranga),  pakeisti dalį mokamos.
• Įrengti papildomą apšvietimą prie perėjų. Smulkmena, tačiau ryte važiuojant į darbą, ties Janonio gimnazija – tamsu.
• Padaryti vieną mokyklą meno gimnazija. Jei matome ateitį, kaip kūrybinę visuomenę, manau tai yra būtina. Labiausiai tam tiktų – Gegužių pagr. mokykla, dėl išlikusios infrastruktūros, bei žmogiškųjų išteklių.
• Kaip pagerinti studentų praktiką.  Skirti tokias pat užduotis studentams, kokios yra priskiriamos funkcinėms grupėms, ar departamentams. Pavyzdys būtų toks, reikėjo paruošti savivaldybei projektą dėl Menų inkubatoriaus, tarkim tą pačią užduotį paraleliai skirti ir studentams. Tą galima pritaikyti ir privačiame sektoriuje.
• Sudaryti sąlygas rūšiuoti šiukšles.  Kad būtų specialios šiukšliadėžės su perskyromis skirtingoms atliekoms.
• Sukurti motyvacinę sistemą žmonėms, kaip paskatas savanoriauti. Į “DAROM” žmonės ateina jau be jokios papildomos motyvacijos, bet yra daug kitų sričių, kur praverstų savanoriai. Tokią sistemą galima sukurti, remiantis didmiesčių patirtimi, arba galima žvelgti paprasčiau ir prie reikalavimų į valstybės tarnybą įrašyti, ką gero žmogus nuveikė visuomenei.

Dar galiu parašyti, kad visąlaik palaikiau ir palaikysiu tolerantiškas akcijas. Per keletą pastarųjų mėnesių teko nemažai diskutuoti, panašiais klausimais – kad žydai nededa į macus, krikščionių vaikų kraujo, kad homoseksualai nėra pedofilai. Bet ką, tu žmogus visažiniui išaiškinsi, jis viską perverčia savaip, nors kai kuriais klausimais galima diskutuoti. Čia vis tos emocijos, aš žinau, kad jie kitokie ir taškas.  O aš nežinau, bet jau pavargau įrodinėt.

Žodžiu, prižadėjau, bet galiu pasakyti, kad keletą dalykų pavyks įgyvendinti, net ir neišrinkus.

Dar pasakysiu, kad esu atviras ir galiu bendrauti su visais. Taigi LICS nr. 16 ir mano numeris 14.

Laisvas esu tol, kol mano laisvė nevaržo kito laisvės.

Taip, aš priklausau partijai ir taip, aš kandidatuoju į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą. Partijai priklausau nuo 2007 metų ir dalyvaudavau pradžioje beveik visur – dalinau lankstinukus, dalyvavau rinkiminio štabo veikloj, buvau net vieno rinkiminio štabuko vadas. Visada maniau, kad reikia pradėti nuo mažų dalykų ir po truputį kopti, bei prisiimti didesnę atsakomybę. Manau, panašiai taip ir buvo. Man ne gėda būti partiniu, apie tai galvojau jau vaikystėje, nepraleisdamas nei vienos politinių diskusijų laidos per TV, žinoma, laikui bėgant tas vaikiškas naivumas išnyksta, kai pamatai, kad ne viskas taip, kaip įsivaizdavai. Bet visąlaik taip, kažkur kažką prarandi, kažką atrandi. O atradimų taip pat būta nemažai, ką vien reiškia būti tarp bendraminčių.
Taigi situacija – 20 metų vaikinas galvoja stoti į partiją, klausimas į kurią? Visada maniau, kad esu liberalas, tačiau pabendravęs su p. Arūnu Rimkumi, suprantu, kad man toli iki liberalizmo, tiksliau toli iki neoliberalizmo. Atkrito Liberalų Sajūdis. Tokias partijas, kaip Darbo, Tvarkos ir Teisingumo atmečiau iškart, socdemai netiko dėl ideologijos, konservatoriai buvo ne man, tad pasirinkau Liberalų ir Centro Sąjungą. Zuokas – abonentas? Nežinau, teistas už gerus darbus, skamba net man per naiviai. Jis lyderis, o tokių Lietuvoje nėra daug, net ir dabar kandidatuodamas su nepartiniais jis gali tapti Vilniaus meru, galbūt tai rodo, kad sostinei reikia jo.

Taigi pirmi mano rinkimai. Ir iškart misija neįmanoma, nes neagitavau, nesispausdinau, nerašė laikraščiai, nekalbėjo per televiziją. Žodžiu nulis šansų, tačiau bandžiau paskaičiuoti, kiek man gali prireikti balsų, norint tapti tarybos nariu. Ir padariau tokią išvadą, kad apie 1000-1200.  Tai nuo ko pradėti? Beje, dar niuansas, liko 9 dienos

Pradėsiu nuo to, ko trūksta miestui, nuo smulkmenų, o juk iš smulkmenų ir susideda visas gyvenimas. Nuo keletos idėjų, taip pat ir nuo komunikacijos, nes visiems esu pasiekimas, tiek čia, tiek kokiam Facebook’e, ar elektroniniu paštu. Todėl jei turite, kokių pastabų, mielai išklausysiu, nors labiau norėčiau gauti idėjų, minčių, pastebėjimų, kad Šiauliai taptų gražesniu, geresniu miestu.

P.S. gavau iš keletos žmonių, tą patį klausimą, taigi atsakau: daug kas darosi politinius kalendoriukus, jie kainuoja nedaug, bet aš jų nesidariau dėl paprastos priežasties – norint sužinoti datą yra n galimybių, pradedant telefonu ir t.t, o kad žmogus nešiotųsi mane piniginėje, tai atleiskit, dar toks narcizas nesu.

Paimta iš www.karikatura.lt

Perskaičiau straipsnį ir pamaniau parašysiu, kas jau seniai kirba galvoje. Minėtame straipsnyje autorė neįžvelgia emigracijoje problemų, na ir kas, kad prarasim keletą lėkščių plovėjų. Į tai aš nesigilinsiu, nors mano suvokimu, jei žmogus palieka savo šalį ne savo noru, o verčiamas ekonominės situacijos, tai liūdna.

O vis tik didelė problema yra tai, kad indų plovėjais užsienyje tampa mūsų specialistai.

Kai kalbama apie emigraciją, girdima tik viena sąvoka – protų nutekėjimas. Aš pabandysiu aprašyti dar kelias – “protų apsikeitimas”,” protų cirkuliacija” bei “protų žalojimas”.

Protų apsikeitimas – tai išsilavinusių žmonių migravimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kurie dalinasi savo profesine patirtimi. Na paprastai kalbant, kažkas panaus į pasidalijimą nuomonėmi kokioje konferencijoje ir etc.

Protų cirkuliacija yra truputį platesnė sąvoka. Paprastai kalbant yra taip – baigiau mokyklą, išlėkiau studijuoti į užsienį, ten baigiau, įsidarbinau gerai apmokome darbe, po kiek laiko grįžtu į tėvynę, dirbu čia su savo žinomis ir patirtimi.

Taigi iš tos pusės viskas gerai su migracija, apsikeisim žiniom, grįšim gudresni, tarptautinio mokslo ragavę. Bet yra viena neaptarta – protų žalojimas. Ne tai, ne smegenų sukrėtimas ir ne “pajechala pastupat, no nepastupila” Tai rašiau pradžioje, kai indų plovėjais tampa mūsų specialistai. Žmogus baigia universitetą, važiuoja “trumpam” pasidarbuot į kokią Angliją, o tas “trumpam” užtrunka. Jis dirba ne pagal savo specialybę, todėl neįgauna jam taip reikalingų įgūdžių, kurie padėtų tobulėti savo srityje. Laikui bėgant jis ne tik, kad neįgauna, jis pamiršta apie ką mokėsi. Žodžiu  visiškas regresas, o žmonės pasilikę čia ir dirbantys pagal specialybę, tampa specialistais, ir jų pajamos yra panašios lyginant su tais, kurie plauna indus Anglijose. Aišku yra pavyzdžių, kurie plauna ten indus, po to tampa direktoriai, CEO ir panašiai, taip pat yra žmonių, kurie ten dirbę, perkelia į Lietuvą savo žinias, savo know-how ir pradeda čia verslą, bet jų vienetai.

Taigi žmogus plauna indus ir suvokia, kad pagal specialybę dirbti jau gali nebepasitaikyti galimybė. Ir atsitinka toks įvykis, kad jis netenka darbo ir patampa fiskaline našta jį priėmusiai valstybei, kas dar labiau slegia žmogų.

Žinoma, aš hiperbolizavau, viską labai tamsiai nupiešiau, tačiau yra tokių atvejų ir jų daugėja.  O kaip to išvengti? Galbūt problema ta, kad diplomai dalinami į kairę, į dešinę, kad tie, kurie baigė yra visai ne jokie specialistai, o tiesiog darbininkai, kuriems tas diplomas nemaišo.

O tai man primena Garliavą. Tad prie A. Račo peticijos siūlau dar pridėti policiją, prokuratūrą, apskritai visą teisėsaugą, nes jei Gražulis norės mušti policininką ar kokį praeivį, užteks keletos laiškų ir nieko tokio.

Tačiau blogiausia čia, tai kad Seimo pirmininkė, tokiu būdu teisina Uoką ir Gražulį, nes, esu įsitikęs, ji tam pritaria ir jei ne jos pareigos, pasisakytų griežčiau homoseksualų atžvilgiu.  Kad ir kokia TS -LKD vaizduotųsi vakarietiška partija, vis tik jos radikalusis flangas yra pakankamai ryškus. Ir dar truputis į temą, paimta iš ciniko Roberto :

„Norėčiau kad, homoseksualai būtų, kaip meteoritai: artėdami prie manęs, pradėtų liepsnoti.” – Petras Gražulis

Šia linksma gaida ir baigsim