Edgaras Adomaitis

Visada žaviuosi žmonėmis turinčiais idėjų, iniciatyviais,  ryžtingais, kurie sieka užsibrėžto tikslo ir nesidairo į šalis. Tokie žmonės dažniausiai tampa verslininkais, lyderiais ir labai gaila, kad tokių žmonių  labai mažai ateina dirbti į viešąjį sektorių.  Ir aš juos išskirčiau taip – vienam svarbu procesas, kitam tik rezultatas.

Taigi duosiu pavyzdį iš ne seno susirašinėjimo su jauna valstybės tarnautoja.  Aš jai perdaviau vieną savo darbą, tarkim daviau raktą, nuo buto, kuriame pinigai sudėti. Praėjo kažkiek laiko, žiūriu pinigai vis dar savo vietose, aš jos pabandžiau paklausti, kodėl tu jų neimi? Juk taip rodei iniciatyvą ir norėjai pradėti darbuotis. Atsakymas: visų pirma aš jai ne tas duris parodžiau, nors tuo labai abejoju, bet galimas daiktas, visi galime suklysti, tada pamokslas – taip elgtis negražu ir negalima, tačiau ji man ne motina ir TODĖL ji neturi man aiškintis. Suklysti, žinoma, negražu, bet ką padarysi visi kartais suklystam arba ji mąsto, kad aš tą padariau specialiai tada, kiltų klausimas o koks jo motyvas ir galbūt atsitokėjus paskambintų man ir perklaustų, o kurgi vis tik tos durys. Ir o, Eureka, būčiau pasakę tikrasias duris. Einam toliau, aš tau ne motina, todėl neturi man aiškintis, tai dabar sekant įdomiąja logika, man aiškintis privalo tik mano mama? Čia galbūt vienintelis žmogus, kuris apskritai, nei turi man aiškintis, nei pasiaiškinti.

Tada kita be prasmė frazė – yra kaip yra, kiekvienas mes savaip viską matom ir suprantam. Žodžiu, aš klausiu kodėl pinigai dar bute? O čia beletristika.

Taigi, truputį apimtas pykčio surašiau jai atsakymą, panašiai, ką parašiau čia. Ir sakau ar galiu paviešinti mūsų pokalbį, gaunu atsakymą, kad elgčiausi kaip tinkamas, bet ji to nenori (paviešinimo). Na tai tikros situacijos ir pavardės neskelbsiu. Dabar kas man iš šios situacijos primena tipinį biurokratizmą:

1. Valdininkas gauna užduotį, imasi jos spręsti ir mato sąlyga suformuluota klaidingai, galbūt kažkas suklydo rašydamas, korektūros klaida, arba yra neaiškumų, dviprasmybių, ką jis daro? Na aš dirbu privačiame sektoriuje, tai aš kol visko neišklausinėju, visų niuansų, kad nebūtų nesusipratimų, tol stengiuosi darbo nepradėti, dar klausiu ar tas tikrai reikalinga, nes galbūt praleisi keletą valandų, o neprireiks.  Ir darai. O tipinis biurokratas tą atideda ir nedaro visai, o kai viršininkas jo paklaus, kodėl nėra padaryta, atsakymas aiškus – blogai pavesta užduotis ir net papeikimo negali duoti nes teoriškai teisi.
2. Nėra ryšio tarp žodžių, nėra jokios loginės sekos.
3. Beprasmės sąvokos, posakiai, vietoj konkrečių sprendimų ir bandymo išeiti iš susidarusios padėties.

Taigi tiems iniciatyviems žmonėms patekus į tokią terpę, nieko nebelieka arba patiems kaip Kafkos Metamorfozėse virsti tais vabalais, arba bėgti nuo to, kuo toliau. Nors išimčių pasitaiko, bet tai ir tėra tik išimtys iš taisyklės.

Edgaras Lietuvoje, Politika, Šiauliai, Visuomenė biurokratija, tipinis biurokratizmas

Šiaulių industriniame parke suomių įmonė norėjo statyti akmens vatos „Rockwool“ gamyklą. Visa istorija čia. Esam ne bananų respublika, kad viskas įvyktų greit, sako mums architektė. Na geriau pabūt bananų respublika ir susilaukt investicijų, nei žiūrėt kaip didėja nedarbas, manau aš. Skaityti toliau

Edgaras Šiauliai, Verslas, Visa kita biurokratija, investicijos, Šiaulių industinis parkas